Prezidentų alėja Amžinybėje

Natūralu, kad gyvenimas mus įpareigoja ne tik patiems „atkakliai gyventi iki mirties“-tai J.Chittister savo knygoje „Metų dovana“ apibūdina kaip „gal būt vieną didžiausių dorybių gyvenime“, bet ir pasirūpinti mus palikusiais…

Žinia lietuvaičiai mėgsta rodyti savo meilę išėjusiems, matyt vildamiesi bent kiek išpirkti savo kaltes, prieš tai pastoviai trumpinę mylimų žmonių gyvenimą.

Tos meilės išraiškos pripildytos mūsų kapinės varo į neviltį savo beskonybe, susireikšminimu, nepagarba šalia gulinčiam.

Kadaise, pasilikusių gyventi kūrybinį šišą, nemenkai suvaldydavo, derintojas, kaip taisyklė, tai būdavo miesto vyriausiasis dailininkas.  Kai jais tapdavo iškilios ir žinomos profesionaliai visuomenei asmenybės, jų nuomonė būdavo lemiama.

Dabar gi, viskas kapinių vadovų supratime, o miesto vyriausiasis dailininkas jau senai tapo eiliniu savivaldybės klerkeliu.

Kadangi miršta ne tik eiliniai, bet ir patys svarbiausi valstybės piliečiai, valdžia supranta, kad padėti juos į bendrą betvarkę tarsi nepatogu, juo labiau, kad svarbiausieji turi savo pageidavimų –kuo aukščiau, kuo toliau nuo tų, kuriems ilgus metus nuoširdžiai vadovauta…

Nori nenori, tenka pasikviesti architektus, jie bent braižyti moka. Taip atskiros kapinės tampa reprezentacinėmis su VIP zonomis. Tokiomis jau senokai vadinamos „Antakalnio kapinės“, jų suplanavimas karts nuo karto atnaujinamas.

Pastarojoje nepriklausomybėje atsirado nauji pretendentai buvimui čia, kuriems teko kurti atskiras nuo bendrojo laidojimo vietas. Taip, remiantis pastaruoju kapinių suplanavimo projektu [arch. G.Miknevičienė], kuris turi ilgą, kelių dešimtmečių projektavimo istoriją, jose buvo restauruoti I-ojo pasaulinio karo dalyvių kapavietės, netoliese sukurtas kvartalas skirtas Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimui. Kitoje pagrindinio tako pusėje- Napoleono armijos kareivių kapavietė, o aukščiau už jos Sausio 13-osios aukų memorialas, įvykdytas ir prižiūrimas griežtai pagal projektą.[arch.J.Balkevičius ir M.Šaliamoras].

Memorialo viršutinę kraštinę turėjo formuoti “Signatarų terasos” ir “Prezidentų alėja”abi su aiškiai reglamentuotais antakapiais, nedarančiais pastebimos įtakos Memorialo vaizdui.

Štai čia valdžia ir apsiskaičiavo. Akyvaizdu, kad ir signatarų alėjos vykdymą ir finansavimą (svarbiausia) reikėjo vykdyti centralizuotai, su aiškiai reglamentuotais plastiniais sprendiniais, kurie, beje buvo pateikti bendrame kapinių projekte. Tai didelis, déjà jau įprastas priekaištas kolegoms, kurių svarbumas neretai pasirodo nemenkesnis, nei čia gulinčių.

Palikus šį rūpestį patiems signatarams, tiksliau, jų artimiesiems, pastarieji ėmėsi atskleisti  kiekvieno iš “svarbiausiųjų” nepakartojamumą. Vaizdas, labai panašus į tridešimt metų matomą seimą- visi nepakartojami, atsipūtę, plepantis telefonais, žiūrintis Tv programas, komandiruotėse Gabone ar Barbadose dėl naujo silicio slėnio, beveik pusės aplamai nėra…Ką ten mums kokia nors Arlingtono tvarka, aplamai disciplina.

Demoralizuojantis vaizdas tiek seime, tiek kapinėse…

O ką, jeigu taip kaip su Vijunėle? Ne, nepavyks,  čia visų partijų svarbiausieji ir kiekvienas pats svarbiausias.

 Šalia ir “Prezidentų alėja”- šiandien aktualiausia, mat paskelbtas konkursas prezidento A. Ramanausko-Vanago antkapiniam paminklui. Akcentuoju ANTKAPINIAM. O jis turi savo specifiką ir skirtingą funkciją nei paminklas konkrečiam, to nusipelniusiam asmeniui, jo gimtinėje, miestų ar miestelių aikštėse, skveruose. Juose, kaip taisyklė paminklo plastiniame sprendime esminu tampa portretas.

Taip buvo padaryta pirmoji klaida- paminklas prezidentui A.Brazauskui, kuris nėra antkapinis. Ir vėl, kaip mums būdinga, nekreipiamas dėmesys į viso komplekso projekto autorių nuomone, kur aiškiai nurodomas antkapinių paminklų- sarkofagų principas, kuris garantuotų architektūrinę vienybę mums ir galimą susitaikymą gulintiems.

Įsivaizduokim, kas neišvengiamai atsitiks dabar, o vėliau, kavojant sekančius, dar baisiau, kai menininkai, remiami mylinčių likusiųjų išreikš savę skirtingais dydžiais, skirtingomis medžiagomis…

O jeigu, paaiškėjus naujiems faktams, kam nors pasirodys, kad kuris iš prezidentų gal cvirkos, ar škirpos…

Tada sarkofage ramiau.

Tačiau nutarkime, kad mes ne visiški beraščiai ir konkursantai pateiks harmoningus prezidento A. Brazausko paminklui projektus, dėl ko rūpinsis kompetetingą komisija, kurios sudėtyje pasitaikys vienas kitas profesionalas, vienas iš jų bus lankstusis miesto vyriausiasis architektas, taip atimdamas vietą iš realaus profesionalo. Manau, kad komisijoje tikrai nepraleis progos pasirodyti ir nustebinti savo meniniu išprusimu miesto ir visuotinės valdžios svarbiausieji.

Ką gi lygiuokymės į prezidento A. Brazausko paminklą?

Štai stoviu aš šalia. Mes, atsiprašau prezidente už familiarumą, buvome panašaus ūgio ir panašios kompleksijos. Dabar gi Jūsų galva padėta ant kvadratinės kolonos, kurios parametrai yra artimi naturaliam žmogaus ūgiui, o galva trigubai didesnė.

Pirmoji klaida.-Galva gali būti bet kokio dydžio, jeigu ji stovi ant postamento, savo masteliu nesuvokiamo kaip naturalus žmogaus ūgis. Ji gali būti žemiau, aukščiau bet tik ne tokiam santykyje su postamentu kaip čia, kai tikrai nebesupranti ar tai ne  mastelio klaida.

Antroji klaida.- Galva padėta ant kolonos be jokio intarpo, nors toks yra netgi fiziologinis- žmogaus kaklas.O marškinių apykaklės, ar kaklaryšio užuomina, atskirtų ją, sukurtų plastinę pauzę tarp skirtingos meninės plastikos ir medžiagų, ir, be viso kito, panaikintų apmaudų karikatūriškumo įspūdį.

Trečioj klaida.-Medžiaga iš kurios išpildytas portretas. Senai žinoma, kad blizgus, ypatingai baltas metalas “nelaiko” naturalaus apšvietimo,taip iškreipdamas plastiką.

Ketvirtoji klaida.-Portretas neatitinka realaus to laiko A. Brazausko vaizdo, koks jis buvo savo prezidentavimo metu. Čia pateikiamas, jau déjà sergančio žmogaus vaizdas su neišvengiamais veido proporcijų pokyčiais.

Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko portretas

Ką gi tai buvo konkurso laimėtojų darbas. Visiems ištinka kūrybinės nesekmės. O būtent taip aš vertinu šį darbą, todėl ir neskelbiu jo autorių pavardžių. Bet apsaugoti nuo nesekmių ir yra vertinimo komisijos. O jų sprendimai ir toliau liks tokie pat neprofesionalūs, kol nebus laikomasi jų sudarymo tarptautinių standartų- VISI komisijos nariai privalo būti tos srities profesionalai. Šiuo atveju architektai ir skulptoriai. Visi kiti gali būti kviečiami konsultantais, nedalivaujančiais priimant verdiktą. Bet gi mūsuose tai neįmanomą…

Tai ką daryti? Yra du keliai.

 Palaukti ką parodys naujasis konkursas. Pasirūpinti, kad konkurso vertinimo komisijoje būtų viso komplekso autorius, sugebantis matyi visumą ir galimą naujojo projekto sėkmes ar dar didesnes nesekmes. Gal yra vilčių, kad pastarasis konkursas parodys galimą naują įšeitį.

Prie dabartinės signatarų paminklų betvarkės, kuri būdama prezidentų alėjos fone, neišvengiamai disonuos, tiesą sakant, su bet kokiu sprendimu.

Manau, kad grižti prie “sarkofaginio” sprendimo nepavyks, nes tam reikėtų nukelti A. Brazausko paminklą. Tai ko gero būtų per drasu net mūsų svarbiausiems…

Reiškia A.Brazausko paminklo ( stulpas- galva) sprendimas yra visų sekančių prezidentų paminklų sprendimų raktas.

Belieka perlipdyti prezidento galvą, atsižvelgiant ne į mano pastabas, o į daugiametę pasaulinę praktiką. Galėčiau parodyti kaip, bet tai būtų nemandagu kolegų atžvilgiu.

 Tada nustatyti, koks yra rekonstruoto paminklo aukštis, medžiagos ir ramiai pritaikyti šiuos reikalavimus visiems sekantiems…

Na bent jau čia, mes galime išrikiuoti savo vyriausiuosius kariuomenės vadus į tvarkingą rikiuotę- vieningą, disciplinuotą, pajėgią falangą, Lietuvos Prezidentų alėją.  

Related Post

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *