„Vienybės aikštė“- per pusamžį įaugusi į miestiečių sąmonę, harmoninga geriausiai laikmečio architektūros stilistikai, kuri savo ruožtu sugebėjo pakankamai pagarbiai prisiderinti prie ikoninės aikštės aplink V.Dubeneckio šedevrą. Ikoninės tiek istoriškai, tiek architektūriškai, kas šiam straipsneliui svarbiausia.
Buvusi „Vienybės aikštė“, (S. Bartusevičius, V. Stauskas) nors ir sudurta iš dviejų dalių, ir iš dviejų epochų architektūros tapo elegantišku pagrindu tūrinei architektūrai, bei išlaikė modernistinės erdvės vaizdą ir dvasią.
Šiandien sunaikinta…
O buvo ne taip paprasta, jauniems sovietų Lietuvos architektams, suprojektuoti REPREZETACINĘ miesto aikštę, su pakankamai stambiu užstatymu šalia jau buvusios prieškario grandų projektuotos aikštės. Ir tai neabejotinai pavyko.
„Aukštuminis Pramprojektas“(V.Stauskas, A. Sprindys) suformavo naująją išklotinę, tarsi atliepdamas „Karo muziejaus“ bokštui, tarp abiejų aikščių atsirado trys granitinės stelos su visais laikais ir visose šalyse gerbiamais siužetais, iškaltais žymiausių Lietuvos skulptorių, (J.Kėdainis, R. Antinis, K. Švažas) be jokių mus erzinančių žvaigždžių ar pjautuvų su kūjais.
Kam reikėjo juos ištremti į Grūtą, kaip „Kryžkalnio Motiną“ (skulp. B.Vyšniauskas), kurios silueto vos už Raseinių imdavau ieškoti savo kasmetinėse kelionėse prie jūros ir ne tik aš. Juk ji paprasčiausiai žymėjo
pusiaukelę nuo Kauno ir du trečdalius vykstant iš Vilniaus. Tai visada būdavo nuotaiką keliantis ženklas- liko ne taip jau ir daug…
Ačiū Dievui taip nepasielgta su puikiomis S. Šarapovo stelomis ant Seimo fasado. Paprasčiausiai išlipdyti revoliucionieriai, tapo atgimimo veikėjais. Svarbiausia liko aukščiausios prabos menas. O gal dabar nebeliks, kai Seime kas nors perskaitys šį straipsnelį ir atsiras koks genderistas, kuris pareikalaus jas pakeisti? Šiaip jau tokios temos scenarijus suponuotų įdomią plastiką.
Taigi „Vienybės aikštės“ autoriai šiomis stelomis rado elegantišką dviejų atskirų epochų atskirimą. Greičiau ne atskirimą, o nužymėjimą. Po kurio laiko aikštėje iškilo „Miestprojektas“ (A.Sprindys). Urbanistiškai vėl buvo viskas teisinga, pastatas, kaip ir Karo muziejus optiškai atskyrė dvi svarbias, reprezentacines Donelaičio ir Putvinskio gatves, tiek aukščiu, tiek koloritu nekonkuruodamas su pastaruoju. Tiesa pastato architektūrinė estetika, nebuvo perdėm naujoviška, bet atitiko to laikmečio geriausius mums pasiekiamus pavyzdžius.
Po kelių dešimtmečių buvo subanalintas, siekiant primityvaus stiklinio modernizmo (J. Audiejaitis, R. Giedraitis).
Be abejonės šis pastatas turėjo tarnauti fonu ir atsirasiančiam plastiniam akcentui, kokiam, tuo metu klausti nevertėjo. Taip atsirado neblogas N. Petrulio Leninas, kuris žinoma čia negalėjo likti.
Bet puikiai suplanuotoje REPREZENTACINĖJE miesto aikštėje, savo prigimtimi modernistinėje, argi negalėjo atsirasti paminklas VIENYBEI, gal jos sakysite per daug mūsuose?
O kur Jūs, Kauniečiai susirinksite dabar, norėdami paminėti svarbiausias miesto ir valstybės dienas? Kur, jeigu ne čia, dviejų istorinių epochų aikštėje, su siluete į dangų šaunančia PRISIKĖLIMO bažnyčia?
Ar jau vietos mažai, apyskurdžiuose gyvenamuose rajonuose, padaryti madingo laisvalaikio aikšteles, gal ir paprastesnes, ne tokias šleikščiai manieringas kaip „Vienybės aikštėje“. Beje ,sekantis logiškas žingsnis, būtų jos pavadinimo pakeitimas.
Užjaučiu ir elitinės architektūros Putvinskio gatvės gyventojus, vienintelis įvažiavimas į (500 vietų???) parkingą sudarys nepavydėtinas transporto spūstis, kas ir taip jau Kaune ne naujiena.
Atvažiavę vokietukai su vietiniu vertėju R. Giedraičiu, nepasitenkinę horizontalia plokštuma, kibo ir į vertikalias. Taip „švariai“ nuskutę Pramprojektą, panaikinę autentišką laikmečiui fasadų apdailą, bando suteikti jam madingą minimalizmo estetiką. Bet minimalizmas nedaromas dažais, bent jau architektūroje, jis daromas atrandant netradicinius plastikos elementus, originalius langų ir aklinų plokštumų santykius.
O jau kampinis namas V. Putvinskio gatvėje rodo, kad atvykę architektai (ar tikrai?) visiškai nesigaudo stilistikoje jeigu, išdrįsta savo primityvų manierizmą, kildinti iš aristokratiškos gatvės architektūros.
Gavosi beveik kaip Vilniuje su išimtinai įkonų kūrėjo D. Libeskindo „MO muziejumi“. Gal dar skaudžiau.
Primena anekdotą: „Ateina cirko artistas pas direktorių- turiu naują numerį, kokio rekvizito reikia, klausia direktorius. Man balto frako, pistoleto, ir maišo š… po kupolu. Na, na susidomi direktorius. Aš atsistoju ant orkestro pakylos, jie groja tušą, aš išsitraukiu pistoletą peršaunu virvę laikančią maišą. Maišas krenta- visa publika š… o aš visas baltas…“
Argi ne taip? O publika tai mes…
Ir kam gi mes įsileidžiam variagus, kurie dar sugeba prasukti sau, kažkokio garbingumo pažymėjimus iš tokių pačių, matančių atskirą dizaino kūrinį, bet visiškai nesuvokiančių vietos dvasios.
Argi neturim savų architektų, kurie įvairiais laikais inteligentiškai prisilietė prie šventos mums architektūros, kaip tai padarė F. Vitas, vėliau G.Janulytė-Bernotienė su MKČ muziejum ir jo plėtra?
Pagalvojau, ką po velnių veikia mano mylimi ir gerbiami Kauno architektai, kurių griežtu principingumu ir aukštais architektūros kokybės standartais aš visada džiaugiausi. Kur jų ekspertų tarybos? Gal serga, kokiu, inteligentams būdingų valdžios baimės sindromu?
Pasirodo, kad gal ir taip, nors pasiteisinimas juokingai reikšmingas- projektas nebuvo pateiktas KAUET, o KRAT, per jėgą išplėšę projektą, vieningai atmetė tokį sprendimą. Ir po to galima tokį projektą realizuoti?
O ką miesto vyriausiasis architektas mielasis, visada draugiškas ir atidus, urbanistikos asas N.Valatkevičius? Ar nebus toks ilgas sėdėjimas šalia „aukštybių“, pagimdęs baimę dėl galimai prarastų profesinių projektavimo įgūdžių, neleidžiančių griežtai paaiškinti „aukštybėms“, kas čia yra profesionalas. Po to galimai būti garbingai išmestam iš darbo.
Na ir kas? Patyrusiam urbanistui, gerai žinančiam miestą, apdairiam politikui nederėtų abejoti. Vėlgi bus sunkūs tik pirmieji dešimt metų, o su likusiais ryšiais ir mažiau. Bet užtai kokia laisvė.
Dėl ko gerai yra rotacinis pareigybių principas- padirbėjai kadenciją, drąsiai teigei profesionalią mintį ir grįžai į profesiją, kad ir išmestas. Nors yra Lietuvoj pavyzdžių, kai begalinis buvimas vyriausiuoju architektu duoda puikius rezultatus, kaip tai atsitiko Telšiams su A. Žebrausku, Kėdainiams V. Kundrotu Anykščiams su D. Gasiūniene. Bet tai įmanoma, kai „aukštybė“ yra protingas, arba nors girdintis žmogus- ne diktatorius. Iš tiesų diktatorius gali padaryti daug gero ir greitai iki tol, kol aplink jį nesusispiečia jam patogus patarėjai. Kaip pas prezidentą A. Smetoną, pagaliau kai reikia, nebėra kam kariauti.
Bet apie tai dar kitoje Kauno bėdoje.
Leonardas Vaitys
