„Vytis“ su mumis?

Vytis

Gražaus būrio Lietuvos visuomenininkų, įsteigusių „Vyčio“ fondą, siekiant pastatyti Lukiškių aikštėje monumentą „Laisvės kovoms“, organizuotame konkurse dalyvavo žymūs Lietuvos skulptoriai.

Pateikti darbai buvo iš tiesų įdomūs, skirtingai interpretavę heraldinį Vytį, atskleidę modernias didžiojo simbolio raiškos galimybes su savita nuotaika, plastika. Šiuos žymių menininkų kūrinius buvo galima pastatyti ne tik Vilniuje…

Žinoma, kad visi konkurse dalyvavę skulptoriai kūrė pagal nustatytas sąlygas – tokios yra tos konkursų taisyklės, pagrįstos jau kadaise, svajojus apie ne Leniną aikštėje, apie Tautos namus ant Tauro kalno su galinga vizualine ašimi, jungiančia vieną iškiliausių Vilniaus terasų su dešiniuoju miesto centru.

Esminiai aikštės tvarkymo darbai, remiantis šia urbanistine koncepcija, jau baigti. Telieka laukti originalių suolų ir kitų mažosios architektūros formų ir matome atgaivintą erdvę, suprojektuota taip, kad joje derėtų viešų renginių bei poilsio funkcijos. Beje būtent toks uždavinys buvo iškeltas aikštės projektuotojams. Manau visiems aišku, kad tokia aikštė ir tapo.

Tačiau architektams įprastas uždavinys pažvelgti plačiau, giliau, kaip ir bet kurioje profesijoje – profesionaliau. Miestuose yra labai brangintini vizualūs artimesni bei tolimesni optiniai ryšiai, ypač tai pasakytina apie išraiškingo landšafto Vilnių.

Todėl tokia svarbi aikštės ašį pratęsianti Aukų gatvelė, siejanti ją su Tauro kalnu. Ir tas ryšys yra abipusis, taip tarsi lokali aikštės kompozicija įgauną daug platesnę urbanistinę ir plastinę įtaką. Tai baigtinė kompozicija: grįsta aikštės dalis, funkcionali takų sistema, vejų ir gėlynų struktūra ir VYTIS jam
numatytoje vietoje su memorialine sienute, kurioje visa, ilga laisvės kovų istorija. O ne vien herojiško partizaninio pokario. Joje gali būti atspindėti visi to nusipelnę, ir tegul tą nutaria politikai, linkėtina su profesionaliais istorikais, nuo karaliaus Mindaugo, didžiųjų kunigaikščių iki tikrųjų disidentų ir Sąjūdžio…

Ir ką bekalbėti, viskas, kas paminėta, tampriausiai susieta su vieninteliu – su Vyčiu. Estetiškai kitusiu, nuo nuoširdžios liaudies meistrų lipdybos, įvairiais amžiais vis atgaivinamu menininkų, kaip Lietuvos ne mirtingumo simboliu.

Aikštės projekto autoriai iš tiesų meistriškai susiejo esamą paminklą 1863 metų sukilėliams, kurio vieta nesutampa su Aukų gatvės ašimi, „Rėdos“ ratu įtraukdami ją į „vienos ašies“ kompoziciją, fiksuodami grįstos bei gazoninės aikštės funkcinių dalių atskyrimą bei aiškiai nurodydami paminklo vietą. Toks sprendimas į bendrą kompoziciją sujungė ne tik „liaudišką“ akmenų suneštinį – stalinizmo aukoms atminti, bet ir Aukų gatvės gilumoje esantį skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtą paminklą tremtiniams, taip pat išsvajotus Tautos namus. Taigi kompozicinė šios bendramiestinės vizualiosios ašies dramaturgija yra urbanistiškai įtaigi, per dešimtmečius patikrinta, patvirtinta gausybe dokumentų. Tarsi viskas aišku.

Net nėra konflikto su visuomene, o taip neretai atsitinka. Šiuo atveju viskas buvo idealu –visuomenė taip pat kaip meno profesionalai norėjo „Vyčio“. Puiku, menininkai išgirdo, toliau reikia įprasti pasitikėti profesionalais. Ne deklaruoti, bet pasitikėti. Tik kaip atskirti juos tikruosius nuo apsišaukėlių?

Iš tiesų, „Vyčio“ fondo organizuotame konkurse pateiktas ir premija pažymėtas Stasio Žirgulio kūrinys „Šviesą nešantis“ yra originalus pagal visus modernaus meno tarptautinius standartus, kintantis nuo apšvietimo kaitos, suponuojantis dideles per šventines akcijas galimas optines transformacijas ir puikiai dera su architektų pasiūlytu aikštės sprendimu bei postamentu.

 Lukiškių aikštės autoriais: Gintaras Čaikauskas, Linas Naujokaitis, Kęstutis Akelaitis, Virginija Venckūnienė, Faustas Lasys, Arūnas Latakas, Vytenis Raugala, Alicija Grigūnienė, Urtė Aidukienė.



Kur bėda? Baisu pagalvoti, kad liberalglobalistinėje politikoje įmanoma neleisti mums prisiminti savo istoriją, savo šlovės akimirkas, fokusuotas į per amžius tautą vienijantį simbolį.

Ir tai jau vieną kartą įvyko, kai fondas rinko pinigines aukas Vyčiui Vilniuje pastatyti? Suprantate, pastatyti už Tautos pinigus? Dabar jie panaudoti Kaune.

Galima tai būtų priskirti buvusios Kultūros ministerijos diletantizmui ir savivaldybės kultūriniam ne išprusimui. Tačiau pastaroji valdžia, viltingai pažadėjusi valdymo profesionalizmą, štai imtų ir susimąstytų, o kas ten, Kultūros ministerijoje, profesionalai? Ir aplink besiburiuojanti „chebra“? Ir koks yra skirtumas tarp kultūros profesionalų ir kultūros valdininkų, kurie nepajėgūs bendrauti tiesiai ir atvirai, nes tada – žingsnis į šoną, ir diletantizmas atsiskleidžia visu gražumu. Tai rimtas „kultūros“ bastionas,
kaip pavienis nelabai išlendantis į viešumą, bet gana gudriai renkantis sau meninius primityvus, todėl atvirame bendravime, nepasitikėdamas savo erudicijos galimybėmis, laikosi tuntais.

Taip išstumiamas visiškas urbanistinis nonsensas, paneigiantis patvirtintą ir jau įvykdytą aikštės planinį sprendimą savo plastiniu vaizdu, žiauriausio lygio kičą, nuo kurio turėtų apsiverkti visi autoriaus mokytojai, tačiau su gudriai pateiktu iš tiesų patriotiniu motyvu.

Nors dėl mokytojų jau pradedu abejoti, gal jau ir jie iš tų“ avangardistų“, kurie prikala savo sėklides Raudonojoje aikštėje. Toks palyginimas norom nenorom kyla, kai iš vieno Dailės akademijos profesoriaus išgirsti, kad šių metų bakalauras savo diplominiame „ištapė“ milžiniško dydžio vaginą? Aš
žinoma suprantu, kad tai istorinės reikšmės objektas, bet etinės ribos, turi pagaliau būti.

Manau jiems derėtų priminti, kad minėtas rusų „avangardistas“, pateikęs eilinį savo performansą Paryžiuje, buvo paprasčiausiai patalpintas į „psichuškę“. Gal tame ir yra tikroji, atsakinga demokratija. O gal tai pasekmė to, kad jau traukiasi iš aktyvaus gyvenimo paskutinieji „smetononės „Lietuvos inteligentų palikuonys, matyt ir Dailės akademijos profesūroje…

Siūlomi gelžbetoniniai medžiai su išorėje „išpjaustytais“ partizanų slapyvardžiais , galgi gimsta „modernizmo“ edukacinėje aplinkoje, su jau minėtu bendrosios ir profesinės etikos neigimu.

Svarbu žinoti ir tai, kad čia lankysis daug pasaulio matę žmonės – bet kokia, kad ir mažiausia aliuzija į kažką primenantį, kažkur jau matytą yra labai blogai.

Nors iki Vietnamo karo veteranų memorialo Vašingtone estetikos – toli kaip iki mėnulio, ten siena su žuvusiųjų vardais, organiškai susieta su natūraliu tereno perkryčiu, vis dėlto tam tikrais rakursais, sienos lūžiais plane galimai suvokiamas idėjinis sekimas nebūtų nepagrįstas, o visai šviežia siena su giminiška estetika, brutaliais raižiniais Maskvoje?

Taigi „bunkerio“ stūmėjai, tarsi išsilavinę žmonės, dėl ko pradedu abejoti, privalėtų suvokti, kad „žinoti architektūrą ir suprasti ją yra du skirtingi dalykai“ (Le Courbusieur); tas pat pasakytina ir visoms meno rūšims. Tai ne performansas, tai į užbaigtą urbanistinę struktūrą įkeltas esminis jos akcentas. Be viso to, tokios tematikos objektas privalo atlikti ir šviečiamąją, didaktinę funkciją. Tai pasakykite man, kaip kokiam, atvykusiam pagerbti Laisvės kovotojus, karaliui, ar prezidentui, reikės paaiškinti, kad
partizaniškos žieminės yra antžeminiai bunkeriai… Dar blogiau su anūkėliais, kurie gali pasigesti įėjimo į bunkerį, šaudymo angų, nustebinti, kad medžiai betoniniai…

Kodėl, piliečiai aplink Labušauską, vadindami save profesionalais, nesugebėjo, ar piktavališkai nenorėjo, nei padėti, nei paaiškinti nepatyrusiam autoriui aiškiai matomas nelaimes. Bei jo pažeistas elementarias profesinės etikos normas, kai, įėjęs į kolegų suformuotą, patvirtintą ir realizuotą koncepciją, privalai jų laikytis. Visos kūrybinės organizacijos turi savo profesinės etikos kodeksus, neabejoju, jie iš esmės identiški. Už tokį paniekinantį elgesį su aikštės autoriais, kai esmingai griaunama jų įdėja, bet kuri kūrybinė sąjunga privalėjo griežtai paaiškinti…

Žinoma, tai galėjo ir privalėjo padaryti, turintis architekto diplomą vyriausias savivaldybės archiklerkas. Bet jo“ lankstumas“ jau senai nestebina, nes galgi yra genetinis.

Nėra blogiau, kaip kalbėti apie meną politikuojant. Ir nekalbėčiau taip, jeigu žinočiau, kad tai tik meno valdininkų impotencija. Bet jeigu ne ir ši pozicija yra sąmoningai reguliuojama. Tai kas tada?

Sutikite, Seimo sprendimo nepaisymas, atkaklus nepaisymas tai tendencija pakirsti šaknis ir vėl išnykti? Tik sulaukus, vėl?

O dėl „Šviesą nešančio“ – tai modernus ir svarbiausia originalus, aukščiausios klasės menas.

Leonardas Vaitys

Related Post

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *