TAUTOS namai, pagaliau?

Kartu su nepriklausomybe atgaivinta TAUTOS namų idėja, grupės piliečių įkyriai siūlyta visoms ligšiolinėms valdžioms,o jos lygiai taip pat, visus tuos metus metodiškai šią idėją atmesdavo. Kol pagaliau pastaroji valdžią ją palaikė.

Man, kaip „TAUTOS NAMŲ SANTAROS“ nariui, neretai atrodydavo ,kad mums teks numirti su šios idėjos vėliava rankose, taip ir nesulaukus jos realizacijos, kaip jos nesulaukė Lietuvos Didieji okupuotame Vilniuje.
Tiesa, ne vienas “TAUTOS NAMŲ SANTAROS” šviesuolis visgi nesulaukė–abu pirmieji santaros pirmininkai–Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, nariai–Česlovas Kudaba ir Romualdas Ozolas…

Džiaugiuosi dėl permanentinio ir realiai veikiančio, Santaros pirmininko Antano Gudelio. Jo kantrybė, užsispyrimas ir optimizmas, atvedė mus į šią dieną. Aleliuja, aleliuja…

Dabar svarbiausia, kad paskelbtas konkursas, pavadintas „Nacionalinė koncertų salė–Tautos namai“, pavyktų. Kad jis taptų išskirtiniu kultūros reiškiniu – XXI amžiaus reiškiniu.

Tikriausiai dažnam piliečiui pasitaiko, kad į jo gyvenimą įsispraudžia kokia nors idėja, kuri neapleidžia ilgą gyvenimo tarpsnį.

Mane tokia graužatis ištiko apie 1970 metus, kai ant Tauro kalno buvo paskelbtas konkursas, tikriausiai kažkokiems tarybinės liaudies žygdarbiams. Nepamenu, nei kokiems žygdarbiams, nei kaip jis baigėsi. Pagal faktą, suprantama, ačiū Dievui, kad jis niekaip nesibaigė. Atsimenu tik, kad šiek tiek talkinau –„negravau“ Henrikui Šilgaliui, kuris konkursui pristatė išdidintas Juozo Mikėno „Pirmasiais kregždes“,įrėmintas arkoje. Abu sutarėme, kad baisiausia yra profsąjungų rūmų kaimynystė. Henrikas pasiūlė kregždėms – asimetriškai pastatui supilti „kalnelį“ ,bent dešimties metrų.Tai gelbėjo bet nepakankamai. Didžiulis pastato tūris nustelbdavo bet kokią meninę kompoziciją.

Ir štai dabar, atsirado tokios funkcinės paskirties pastatas, kurio didžiąjai daliai patalpų, nereikalingas natūralus apšvietimas – reiškia jis gali tapti naujuoju piliakalniu, senojo kalno tęsiniu. Reiškia jam galima suteikti tokį kalno statusą, kuris reikšmingai papildytų tai, kas Vilniaus kompozicijoje yra brangintiniausia –žalias kalvas ir žaliąją karūną, kurias mes su buku atkaklumu naikiname.

Reikia paminėti, kad lyginant aikštelę profrūmų statybai, kalnas buvo nukastas maždaug penkiais metrais. Čia pirmoji pastaba konkurso sąlygų rangėjams – būtinybė regeneruoti kalną turėjo būti įvardinta kaip privalomybė. Juk šis kalnas žemesnis už Gedimino viso labo septyniais metrais, o koks skirtingas jų poveikis miestui.

Dalyvavau prieš kelerius metus vykusiame „Tautos namų“ konkurse, tiesa su kitokia funkcine paskirtimi. Tačiau ir tada ryžtingai „užpyliau profkę“žeme, pakeldamas Tauro kalną į garbingą XXI –ojo amžiaus aukštumą.Tiesa, gal kiek tiesmukiškai. Nebuvau pastebėtas.Tačiau džiugino tai, kad buvau ne vienintelis „alpinistas“.

Konkurse atžymėtas darbas dar kartą patvirtino, kad identiškos apimties pastatas, kaip “profkė”, naikina tai, kas svarbiausia –žaliąją Vilniaus kalvą, taip pat prislegia ją.

Dėl savo nedalyvavimo šiame konkurse, kurį visomis išgalėmis sveikinu, apsisprendžiau dėl dviejų priežasčių: 1) kategoriškai nesutinku su sąlygų reikalavimais, nekeisti esamo reljefo ir 2) nepagristai apibrėžtomis sklypo ribomis. Šie du reikalavimai ženkliai apribos pasiūlymų galimybes.

Reikalavimai pateikti akustinius sprendinius, fojė ir salių interjerus, tikrai ne šios stadijos reikalas. Nežiūrint į tai, buvau pasiryžęs sudalyvauti, nes turėjau kontaktus su žymia anglų firma, kuri iš akustikos duoną valgo, kaip suprantat – dirba ne už dyką, ir iš principo sutariau su žymiausiu Lietuvos anterpreneriu, dėl technologinių konsultacijų.

Visi, kada nors dalyvavę tokios apimties konkurse supranta – tai ne vieno žmogaus darbas. Pas ką eiti piliečiui, kuris prieš dešimtmetį baigė „drožti sveikatą“(K.Pempės termina) už lentos?Pas tuos, kurie pradėjo pas mane – Rolandą Paleką, Saulių Mikštą (šiandienos grandus), ar pas Romą Kučinską, laiku susivokusį ir sėkmingai panirusį į pedagogiką. Ar pas Andrių Bakšį ,šiandien ekspertuojantį mus, ar jaunesnį Tautvydą Čapliką, ilgokai bendradarbiavusiam su manim. Ir ką gi jiems pasakyti – „štai chebra imkit 100 procentų mano sugalvotą koncepciją ir darom“?Suprantama ,kad jiems tai visai neįdomu, jie gyvi savo idėjomis, juo labiau, kad ir koncepcija gali pasirodyti nepriimtina.

Įvyko tai, ką Ernestas Hemingvėjus įvardijo –„Atsisveikinimas su ginklais“.
Tačiau vis tiktai noriu išleisti povandeninį burbulą apie mano „TAUTOS namų“viziją, dar sustiprintą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijomis.
Kodėl tai darau dabar? Konkurso terminas prie pabaigos. Niekas negalės apkaltinti manęs, jeigu koks darbas bus bent kiek panašus – spekuliavimu.Bet jeigu, koks nors pasiūlymas būtų konceptualiai artimas maniškiam,jo autoriai tūrėtų amžiną šlovintoją.

Pateikiamas pjūvis ,kartu su Tautvydu Čapliku ištrauktas iš buvusio Tautos namų konkurso, su nedidelėmis mano korektūromis – nusako koncepcijos esmę: Tauro kalnas pakyla ir tampa matoma, atgaivinta miesto žaliąja kalva.

Pietinė pastato pusė turi pilną natūralų apšvietimą, o esama centrinė – apvali pastato dalis, originalios erdvės su saugotinais vitražais, restauruojama įrengiant joje Tautos namų muziejų.

Prisipažinsiu, esu pasiilgęs romantizmo šios dienos mūsų architektūroje, todėl ryžausi iškelti „VYTĮ“ virš šio piliakalnio, kurio holografinis vaizdas, įsižiebtų nustatymos datomis – raitelis virš miesto.

Kad tai įmanoma, man paaiškėjo po pokalbių su mūsų pasaulinio lygio lazeristais, kurie paklausė – kokio raitelio aš norėčiau –statiško ar šuoliuojančio?
Galėtų būti…

Linkių nuostabiausios sėkmės, ypatingai Lietuvos architektams.

Related Post

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *