„Pirmosios spalio dienos buvo šiltos, švelnios ir žemė vis dar spėjo sugerti lietų, nepalikdama didesnių balų. Rytais po laukus ilgai klaidžiojo rūkas. Priešpiečiais jis dideliu baltu mūru sustodavo ties Nemuno slėniu ir išnykdavo skalaujamas vėjo.
Buvo gaudu, toli matyti ir perregimos girios sunkiai slėpė užklydusį paukštį. Vienišas klevas Klangių palaukėje, raudonavo lyg degantis šieno kūgis.“
„Žemė maitintoja“
Šią meistriškai lyrišką citatą skiriu didiesiems Cvirkos, kaip rašytojo kritikams, dažniausiai nieko neskaičiusiems iš jo kūrybos. Tačiau nežiūrint jų“ autoritetingos“ nuomonės, jis liks vienas didžiausių prozininkų lietuvių literatūroje.
O aš skaičiau. Skaičiau viską, o ne tik privalomą mokykloj literatūrą, nes taip buvo priimta mano tėvų namuose. Skaičiau ir noveles iš „Saulėdžio Nykos valsčiuje“ ir „Meisterį ir sūnų“ ir „Kasdienes istorijas“ ir didžiąją „Žemę maitintoją“ ir žinoma „Frank Kruk‘ą“, kurio aiškiai neskaitė iškilieji mūsų politikai. Būtų skaitę, būtų sužinoje, kaip ir kas turi derėtis su prakutusiais amerikonais, su nauda sau. Kai sulėkę, savo rankomis ir gebėjimais susikalę šiokį tokį kapitalą vietiniai „magnatai“, nurengė atvykėlį iki paskutinio siūlo.
Tai ne koks nors nupiepęs „Wiliams‘as“, su kuriuo derasi didieji mūsų „specialistai“ iš seimo, ko pasėkoje mes nurengti dešimtmečiams, tai ne AE, saugiausia Europoje elektrinė, garantuotai iki 2025 metų, kurios darbuotojai, po Černobilio buvo „išmuštruoti“ kaip kokio monarcho garbės sargybos kariai, o visi varžteliai buvo patikrinti ir perpatikrinti. O derėtis su savanaudžiais briuseliečiais siunčiamas totalus energetinis diletantas, kai ant suolo Lietuvos komandoje sedėjo Butas, Mekas, Noreika, Ševaldinas, Vilemas –europinio lygio energetikos grandai.
Nepasimokėm. O gal kiti tikslai?
Nepasmerkėm, vis dar renkam, tiesą sakant tiksliai nežinodami ką ir su kuo jie galbūt kolaboravo, net realių kai kurių „lyderių“ biografijų nežinom.
Tiek to. Grįžkim smerkti Cvirką.
Neskalsi, oi neskalsi jam buvo žemė maitintoja. Skurdo vedamas, eidavo „kumštynių“ su netoliese dislokuotos lietuviškos kariuomenės kareiviais. Statymai buvo ženklūs –už pergalę 2-3 litai. Na žinant, kad karvė tais laikais kainavo 100-150 litų, tai visai neblogai.
Dar labiau pasisekė įstojus į Kauno meno mokyklą, kur meilė kursiokei Marijai Račkauskaitei, gelbėjo nuo bado, gaunant kasdieninį, iš namų atnešamą „buterbrodą“. Gal per juos jaunajam Petrui persidavė ir literatūrinis Marijos dėdės Karolio Račkausko-Vairo užkratas. Visais atvejais „buterbrodai“ matyt buvo skanūs, nes meilė tapo įteisinta ir kiek įmanoma tais laikais sėkminga.
Ar stebina, kad toks vargingas gyvenimas ir matoma turtinė nelygybė, galėjo paveikti kaimo bernelį socializmo idėjomis. Socializmo, apie kurį žinojo tiek, kiek buvo skelbiama teorinėse deklaracijose, ir aktyvioje kaimyninės valstybės propagandoje. Bepigu dabar, žinant, kad ten socializmu net nekvepėjo-paspaudei TV ar kompiuterio mygtuką ir pati plačiausia informacija, tik sugebėk daryti išvadas. O tada. . .
Tada net toks iškilus mūsų kultūros kolosas Vincas Mykolaitis-Putinas, 1953 metų kovo mėnesį įėjęs į Vilniaus Universiteto auditoriją, paprašė lituanistų kursą atsistoti, ir tylos minute pagerbti mirusį generalisimą, pasakė-„Tai buvo iš tiesų didis žmogus“. . . Tai ką jau ten šis kaimo bernelis, ar dvasinio nerimo draskoma Salomėja Nėris –naivuoliai, kurių gyvenimas keistai panašiai susiklostė, gal praregėjus.
„Kas galėjo mums tada pasakyti, kad ne kiekviena uoga yra valgoma, kad giriose sirpsta girtuoklės ir velniauogės, nuo kurių pasidaro trošku gerklėje. . Kad dažnai, bevaikščiojant miške, po kojomis išauga grybas, kuris peršasi mūsų nelaimei.
O mes taip godžiai viską griebėme, sėmėme, taip greitai norėjome viską patirti, įgyti, apglėbti rankomis, įdėti burnon. . . “
„Cukriniai avinėliai“
Ar tai ne apie save?
Ir dar, kas manę nustebino, tai didžiausio pasaulyje knygų prekybos tinklo „AMAZON“ pasirinkimas – „Seeds of fraternity“. Taip, taip tai ta pati Petro Cvirkos „Brolybės sėkla“- bene vienintelis aiškiai ideologizuotas apybraižų rinkinys, apie „šviesų socialistinį rytojų“, parašytas matyt todėl, kad taip reikėjo. Tai kūrinys, kurio ir aš neskaičiau, bet dviejų intelektualių lituanistų liudijimu, pasakojimo meistriškumas buvo Cvirkos lygyje. Reikšminga, kaip „AMAZON“ pateisina šį pasirinkimą: „Šis darbas buvo išrinktas mokslininkų, kaip kultūriškai svarbus ir yra dalis bazinių žinių apie civilizaciją, kiek mes žinom apie ją.“ Štai taip ponai. Gal dar žinote apie ką iš mūsiškių panašiai?
Tai tik diletanto pastebėjimai apie talentingą rašytoją. Bet jeigu Valentinas Sventickas parašys kitaip, aš iš karto pasirašau, nes paprasčiausiai gerbiu profesionalus.
Dabar apie skverelį ir paminklą.
Na netgi „viską žinantis“ kritikai, nekomentuoja bendros skvero kompozicijos, paminklo ir landšafto santykio, ne dėl to, kad nieko tame nesupranta, bet todėl, kad jiems nepatinka tikroji Lietuvos istorija. Kaip kažkam nepatinka generolas Vėtra, kažkur apgailėtinai – nesėkmingai pasirašęs, ką būtų padaręs bet kuris kitas, būdamas jo vietoje, bet tikrai ne kiekvienas kaip jis, kovojęs prieš abu okupantus.
Ar pulkininkas Kazys Škirpa, sąmoningai užspeistas Berlyne ir nepajėgęs ištrūkti į tą diktatūroms būdingą išplerusį lietuvišką pataikūnų liūną, kur pagal europinius standartus parengta, jo įkvėpta Lietuvos kariuomenė, tikrai būtų nelengvai praryjama. Bent jau tikrai ne 20000 raudonosios, tada dar gana ubagiškos armijos ir tikrai būtų išvadavusi mus nuo dabar, jau amžina tapusios graužaties- pasidavimo be šūvio. Dar geriau jeigu Lietuvoje jis būtų atsiradęs 1939 m. ir kai abu kaimyniniai monstrai siūlė atsiimti Vilnių, tai ir būtų įstengta padaryti. Ar tada supratome, kad Vilnius, tai yra Lietuva pagal Kerzono liniją ir dabar nelemtasis Astravas būtų likęs mūsų teritorijoje. Ar tada kas nors kolaboravo?
Pastaruosius iškilius lietuvius bene geriausiai vertinti pasitelkus G.Čestertoną: „Pabaigoje nebus svarbu, ar mes kovėmės spragilais, ar nendre, bus svarbu tik tai, kieno pusėje kovėmės“. Kartais ir klysdami. . .
Vėl nukrypau į politiką. Dievaži nelyginu, nelygintinų dalykų. Tai „Gordijaus mazgo“ istorija. Istorija ne tik apie iškilias asmenybes, bet ir apie mūsų požiūrį į juos. O jis rodo apie vis dar tūnantį baudžiauninką, tiek carinį, tiek stalininį ir vidinį pyktį, dėl to, kad tokie esame.
„Mes iš tiesų tampame laisvi tik tada, kai priimame tiesą apie save ir išdrįstame ta tiesa gyventi.“
Popiežius Pranciškus.
Tai po galais išdrįskime ir bent jau rinkime ne baudžiauninkus. .
PS.: Apie viešąją erdvę taip ir nepavyko. Tekstas per ilgas vienkartiniam skaitymui, todėl iki greito.
Leonardas Vaitys
