Švento Jokūbo konkursas

Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę,
Vieno Samarijos kaimo gyventojai
Nesutiko jų priimti nakvynei.
Pasipiktinę broliai Jokūbas ir Jonas sušuko:
„Viešpatie jei nori, mes liepsime ugniai
kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“.

Jėzui įsiterpus viskas nurimo.

Norisi tikėti, kad po mūsų „glaudaus“ prisilietimo prie Šv. Jokūbo šventyklos, „griaustinio vaikai“, taip buvo pravardžiuojami broliai- apaštalai, jeigu ir liks nepatenkinti, tai nors nekerštingi. Baisoka? Juo labiau, kad ką bedarytume šioje teritorijoje, užstatymo požiūriu, bus blogiau nei dabar. Jau vien dėl to, kad naujas licėjaus ir viešbučio kompleksas pritrauks naujus automobilių srautus, ne tokius vienalaikius į viešbutį, prie kurio bus privažiuojama pastoviai visos paros metu, bet pamokų pradžia ir pabaiga licėjuje garantuotai padidins kamščius, labiausiai ir taip perkrautu laiku. Geriau nei dabar, būtų vienu atveju- nugriovus tris likusius pastatus aplink bažnyčią ir vienuolyną, kurie nepriklauso šiam kompleksui.

Gautume puikią, barokinę šventovę, iškylančia gamtos apsuptyje, šiuolaikinio miesto centre. Žaliasis kilimas nuo Tauro kalno, susiaurėjęs Aukų gatvelėje, išsiplėstų Lukiškių aikštėje ir apglėbdamas bažnyčią, išeitų iki upės, kontaktuodamas su naujojo centro žaliąja pakrante.

Beje panašų į aprašytąjį vaizdelį radau Algimanto Mačiulio knygoje „Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai“.[323 psl.]

Vienok, atidžiau įsižiūrėjus į jį, matosi siūlomas užstatymas tarp Lukiškių aikštės ir bažnyčios. Tai priminė man jaunatviškus laikus, kai tada, dar vadinamoje Lenino aikštėje, priešais bažnyčią, buvo paskelbtas architektūrinis konkursas Lietuvos komunistų partijos CK administracinio pastato projektui.

Konkursą laimėjo, kitaip tuo metu ir būt negalėjo, žymieji broliai, pasitelkę jaunąjį Algimantą Reimerį, užtat antrąją premiją laimėjo du, tik metai, kaip studijas baigę “pacukai”- Gintautas Telksnys ir Leonardas Vaitys. Šiandien galvoju, kad gerai, kai ne viskas gyvenime sekasi. Šiandien gal būtų nejauku žiūrėti į savo “kūrybą”.

Ko gero taip jaustusi ir šviesios atminties “metrai” Nasvyčiai, nes vienas iš reikšmingiausių laikmečio konkursų projektas- laimėtojas, į minėtą išsamią monografiją nebuvo įtrauktas.

O gal ir ne- prie architektūros priprantama. Kaip pripratom prie dabartinės Ministrų tarybos [arch. Vytautas Čekanauskas], pastatytos nugriovus charakteringą senamiestišką kvartalą… Pateisinti savo konformizmą, galima jaunatve, vėliau ne demokratišku režimu, bet iš tiesų tai nenugalimas noras statyti, dar nesupratus miesto esmės, apsimetus, kad jos- “genius loci” aplamai nėra.

Taigi, išpažinęs nuodėmes, pabandysiu aprašyti kai kuriuos pastarojo konkurso projektus, suprasdamas, kad dabarties, nenumaldomo gobšumo laikais, praeities pamąstymai- viso labo „pezėjimas“.

Taigi pirmyn į laukinio kapitalizmo epochą.

Visų pirma, kaip nuolatos, nebuvo griežtai laikytasi tvarkos, dėl ko atsakinga vertinimo komisija, nors konkurso sąlygos buvo parengtos išsamiai, kokybiškai, reglamentuotai. Komisija savo sprendimu leido
dalyvauti dviem kolektyvams, pristačiusiems savo projektus praėjus parai po nustatyto termino. Ačiū Dievui jie nebuvo premijuoti.

Buvo nustatytas pateikiamų planšetų skaičius :4-6. Penki konkurso dalyviai pateikė po aštuonis, o vienas net dešimt? Taip iš dvylikos pateiktų projektų būtų likę šeši. Galgi ir komisijos darbas būtų lengvesnis ir kokybiškesnis? O komisija, kaip visados, prie kelių architektų prifarširuota: pora pedagogų, savivaldybės klerkas, netgi puikiosioji rašytoja Kristina Sabaliauskaitė [o, jeigu tai būtų stimulas pratęsti „Silva“…]

Betgi Tarptautinė Architektų organizacija aiškiai nurodo- vertinimo komisijos nariai gali būti tik architektai. Visi, kitų profesijų žmonės, gali būti komisijos kviečiami konsultantais. Tokį statusą aš siūlyčiau pasirinktį ir architektūros ir paveldosaugos administratoriams, taip išvengiant galimo tarnybinio spaudimo, taip atsiribojant nuo žiūri verdikto, kuris gali nepatikti valdžiai. Be to, tapo tarsi būtina į žiūri kviestis kolegas iš užsienio ir neprastus architektus, taip siekiama apsisaugoti nuo dažno viską išmanančių, energingų piliečių galimo nepasitenkinimo rezultatais. Užsieniečių buvimas nėra blogai, tačiau retas kuris iš jų gali suprasti Vilnių- tai natūralu.

Pirmiausia apie kelis konkursinius, nepremijuotus projektus.

Neabejotinai originaliausias darbas įprastame elegantiškų „dėžučių“ fone, projektas su devizu 082004, kurio autorius tarsi netyčia atsiskleidė savo „facebooke“. Jeigu tai tas pats aktyvus plepys, tai galima tik pavydėti abiejų aukšto lygio gebėjimų- architektūros ir plepėjimo. Beje, atsisakius pastarojo, galgi liktų daugiau laiko sunkesniam užsiėmimui, kuris tokioje plastinėje redakcijoje, būtų labai reikalingas „konceptualių“ dėžučių pasaulyje.

Žinoma, tokią aktyvią fasadų plastiką būtų sunku suvaldyti, juos detalizuojant, ypatingai tokio ilgio išklotinėje. Bet nebandant, tikrai neišeis. Mus gal būt baugina, tokia aktyvi architektūra, arti paveldinės, bet žinom, kad geri šiuolaikinės architektūros darbai neretai dera tarpusavyje. Neretai…



Kitas man kritęs į akis projektas devizu- 202333 [4] išsiskyrė bene geriausiai subalansuotu, kompaktišku planu, vykusiai suskaidyta Tumo- Vaižganto gatvės išklotine. Didžioji šio projekto nelaimė- sporto salės iškėlimas virš žemės ir jos pabrėžtinis eksponavimas, atsukus ją į Lukiškių aikštę.

Patraukliai atrodantis vizualizacijos fragmentas su stikliniu salės tūriu, negalimas dėl dviejų priežasčių: Lukiškių aikštė, visgi labiau reprezentacinė, o stiklinės sporto salės sienos, dar atgręžtos į pietus ir vakarus, daro joje numatytą vyksmą neįmanomu, dėl perkaitimo, su tuo dar galima kovoti, kad ir brangoka, bet žaisti religinį krepšinį neįmanoma, dėl saulės spindulių poveikio žaidėjams.

Patalpinę bent pusę salės aukščio po žeme, kolegos būtų išvengę pagristo priekaišto dėl viešbučio aukščio.

Dabar apie laimėtojus.

Trečiosios premijos laimėtojas- svečiai iš Rumunijos, architektūros biuras „STARH“, pasiūlo begalinio ilgio Tumo- Vaižganto gatvės išklotinę, matyt su madinga pretenzija į minimalizmą.

Tačiau tai tėra tik primityvizmas. Tikrasis minimalizmas architektūrinėje plastikoje, būtinai pateikia kokį originalų ritmą, ar detales, kurių niuansavimas ir sukuria minimalizmo vertę. Siekdami vienodo plastinio sprendimo ir kitose fasaduose, kolegos nesugeba pasiekti konteksto su greta stovinčiais pastatais. Viso komplekso vieningumas bandomas pasiekti spalva. Kodėl ji raudona?

Genplane, didžiausia blogybė įvažiavimas iš krantinės- akivaizdu, kad dirbo ne vilniečiai.

Stebėtinas ir ypatingai neekonomiškas viešbučio planinis sprendimas- kambarių vienpusis išdėstymas, kas ir suponavo begalinio ilgio išklotinę.
Antroji premija skirta architektų biurui „Siena“, pateikusiam diametraliai priešingą ankstesniajam projektą. Tai kelių atskirų korpusų viešbutis, matyt pretenduojantis į „Formulė 1“- bežvaigždutinį lygį, kai viename iš korpusų gavę raktą, klientai savarankiškai atranda savo numerius, kur nėra dengto ryšio tarp korpusų, kur kiekvieno korpuso pirmieji aukštai turi skirtingas funkcijas, taip priversdamos gyventojus, lauku pasiekti norimos funkcijos tašką, kurio nėra jo gyvenamajame korpuse.


Miesto struktūroje, ypatingai istorinio, toks plane sukraipytomis kryptimis sudeliotos dežutės, paneigiančios perimetrinio- miestiškojo užstatymo principus. Atskirų korpusų estetika graudžiai primena tarybinius vaikų darželius.

Čia privalau pasakyti kelis žodžius apie žiūri sprendimus, kurių, kalbant apie minėtus prizininkus, aš kategoriškai nesuprantu. Jau tapo įprasta, kad vertinant konkursui pateiktus projektus, suprantama skirtingus, žiūri neišryškina optimalios architektūrinės koncepcijos, bet premijuoja visiškai skirtingų koncepcijų projektus. Taip įvyko šiame konkurse, taip įvyko “Tautos namų” konkurse.

Tai iš esmės neteisinga, nes nepremijuoti lieka projektai, kurie siekė rezultato prioritetiškai atrinktoje, teisingoje kryptyje. Tačiau šios prioritetinė krypties, žiūri kažkodėl neapibrėžia, baisu pagalvoti – nepajėgia, todėl premijuojami diametraliai priešingų tikslų siekiantys projektai, kurie iš tiesų turėtų buti atmesti. Žiūri sprendimų neapibrėžtumas tarsi palieka mums rinktis patiems. Taip diskredituojamas
profesionalo statusas visuomenėje.

Konkurso laimėtoja, žvaliai besibraunanti į Lietuvos architektūros lyderius, jaunatviška „DO Architects“.Pateikiamas projektas bene labiausiai įsimenamas gerai sustyguota funkcine schema, patraukliu vidaus kiemo suplanavimu, į dvi dalis sudalinta ilgosios Tumo- Vaižganto gatvės išklotine,
sėkmingai „sugaudžius“ skirtingas bažnyčios ir gatvės kryptis. Beje toks sprendimas pastebimas ne viename šio konkurso projekte.


Labai elegantiškos jungtis tarp korpusų. Beje projektas pateiktas keturiuose planšetuose, įrodo, kad įdėjai atskleisti, to pilnai pakanka.

Kas nepatiko? Nepatiko agresyvus viešbučio korpuso „išlindimas“ į sankryžą. Čia jau nesijaučia koks nors užstatymo linijų „gaudymas“-tiesiog nemotyvuota agresija. Beje, santūresnis šios vietos sprendimas, būtų galėjęs pasitarnauti gražios žaliosios zonos, šalia pagrindinio įėjimo į viešbutį, kuris beje, atsiduria prie esamos troleibuso aikštelės ir labiausiai apkrautos sankryžos, tuo tarpu trumpalaikiui automobilių sustojimui prie įėjimo, nenumatyta bent kokia transportinė „kišenė“.

Labiausiai nustebino, viešbutinių korpusų architektūros banalumas, tarsi planinis sprendimas ir plastinis, būtų skirtingų rankų ir galvų darbas. O jau viešbučio korpusų atsitverimas aklinomis sienomis nuo patraukliausių vaizdų į dešinyjį miesto centrą, mažiausiai atrodo keistas.

Kodėl taip atsitinka šiam begaliniai potencialiam kolektyvui. Trumpai susidūręs, nuo ko liko malonūs prisiminimai, girdėdamas kitų kolegų dūsavimus, galgi su tam tikra pavydo gaidele, linkęs spėti, kad jaunatviškas maksimalizmas stumia juos į maksimalius kūrybinius krūvius, kuriais tikrai galima būtų žavėtis, jeigu ne ilgoka patirtis už pečių.

Jie per daug dirba, nespėdami atsitraukti nuo ekranų, todėl negalėdami pamatyti visumos, būtent, dėl atstumo, atokvėpio, laiko apmąstymams stokos. Sunku patikėti, kad per kelis mėnesius buvo sudalyvauta net trijuose konkursuose, bent jau tiek man žinoma. Beveik nepriekaištingas laimėjimas – licėjus Pilaitėje, kuriame tobulas planinis sprendimas, jaukios ir tiesiog gražios bendrosios erdvės, estetiškas sklypo sutvarkymas…Tik tipologinis vaizdas- labiau daugiabutis rekreacinėje aplinkoje nei mokykla.

Nekomentuosiu Tautos namų konkursui pateikto projekto, pavadinkime jį vienu iš 248. Dabar kompleksas Vilniaus širdyje. Na negali tenkinti tokio
indiferentiško lygio meninis vaizdas, kuris tenkina įvairius derintojus, kad tik kas neatsitiktų…

Kai pasižiūri į Jūsų konkursantų pavardes, matai tas pačias lyderių pavardes. Gal Jus dar nejaučiat fizinio nuovargio, neskubinkit laiko, tai tikrai ne už tolimų kalnų, bet sprinteriškas tempas turi savo praradimus-
ilgo ir ritmiško judėjimo metu, atsiskleidžiančio aplinkos grožio, analizės ir meditacijos…

Ką gi, bravo Lietuvos architektų sąjunga, suorganizavusi ir pavyzdiniai organizavusi stambius architektūrinius konkursus. Dar reikia atrasti būdus,[ gal papirkti], žiniasklaidą, kad visuomenė pagaliau suprastų, kas tai per gildija, kurios veiklos esmė yra kokybiška aplinka, kurioje ji egzistuoja.

Sutarkime dėl vieno- konkursų rezultatai tai tik darbo pradžia- mes GALIM GERIAU.

Leonardas Vaitys

Related Post

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *