Pradžiai keli žodžiai istorijai. Nebūtų šiandien realių žingsnių TAUTOS namų gimimo procese, jeigu 1992 metais nebūtų susiformavusi TAUTOS namų Santara, kurios pagrindinis variklis, organizatorius ir steigėjas žinomas literatas, vertėjas, teatro veikėjas, nenuilstantis lietuvybės puoselėtojas Antanas Gudelis.
TAUTOS namų Santaros garbės pirmininkais savo laiku buvo šviesios atminties Justinas Marcinkevičius, Algimantas Nasvytis, bet realiuoju reikalo judintoju, visada buvo Antanas Gudelis, kuris šiandiena pelnytai eina Santaros pirmininko pareigas, beje jau 1990 metais Lietuvos Aide paskelbęs straipsnį apie TAUTOS namus, apie mūsų pareigą iškiliausiems pirmosios nepriklausomybės lietuviams, tęsti jų sumanymą.
Ir taip beveik trisdešimt metų, Antano Gudelio vedamos delegacijos aplankė visus Lietuvos prezidentus, visus Seimo pirmininkus, visus premjerus ir ne po vieną kartą. Niekas neprieštaravo ir nieko nedarė…
Buvo momentų, kai atrodė mirsim su vėliava rankoje, taip ir nesulaukę. Deja daug kas ir nesulaukė: Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius, Albertas Rosenas, Vytautas Merkys, Zenonas Rokus Rudzikas, Romualdas Ozolas, Vaidotas Antanaitis- Lietuvos šviesuoliai.
Ir dar istorijai. Gavom audienciją pas dabartinį premjerą Saulių Skvernelį. Tą kartą Santaros delegacijoje, kartu su Antanu Gudeliu, Viktorija Daujotyte ir Roku Zubovu teko dalyvauti ir man, eiliniam jos nariui. Įvyko tai, ko niekada nebuvo panašiuose pokalbiuose su valdžia. Premjeras atvyko pasiruošęs, žinantis visą TAUTOS namų idėjos epopėją.
„Viskas aišku, reikia. Turim padaryti“. Šia žinią skiriu jums bendrapiliečiai, kai sekantį kartą balsuosite…
Taigi didžiojo veiksmo pradžia įvyko. Lietuvos architektų sąjunga nuveikė didžiulį darbą. Tokių solidžių konkurso sąlygų mūsuose dar neteko regėti. Vienok kai kur persistengta. Reikalavimas pateikti akustinius sprendinius ir pagrindinių erdvių interjerus, buvo aiškiai perteklinis, galėjęs „atbaidyti“ kai kuriuos jaunesnius kolegas, dar tikinčius parašytais reikalavimais, priešingai nei labiau patyrusius, kurie kai ką įgnoravo, kai ką sukomponavo, gerai valdydami kompiuterines programas.
Kaip kad dažniausiai būna, didžiausią problemą sukėlė ilgus metus stagnavęs Kultūros paveldo departamentas, su savo draudimais keisti Tauro kalno reljefą, nors jo viršutinė terasa, buvo nukasta bent penkis metrus, kai buvo statomi Profsąjungų rūmai. Buvo užkirsta galimybė „išauginti“ kalną, suteikiant jam naują šiuolaikinį gamtinį akcentą, miesto centre sukuriant Kalnų parko aukštumų bendramiestinės jėgos ženklą. Juo labiau, kad toks reljefo pokytis šioje miesto dalyje būtų nepavojingas, o pastato funkcija
iš esmės nereikalauja dienos šviesos.
Atleiskit, aš kelis dešimtmečius sirgęs TAUTOS namais, tame tarpe ir su pieštuku rankoje, nuklydau į savo įdėjos aiškinimą…
Taigi ką mes turim šiandien?
Turim didelį, pasaulį sudominusį architektūrinį konkursą-248 darbai, tarp kurių net 23 lietuvaičių. Sakau net, nes iš tiesų sąlygų reikalavimai buvo pertekliniai, reikalaujantis ženklių finansinių išteklių, siekiant bendradarbiauti su patikimais užsienio partneriais, kad ir akustikos srityje, kurių, tokio rango, Lietuvoje aplamai nėra. Tuo tarpu iš tiesų svarbiausia buvo architektūrinės įdėjos paieška.
Atradom puikią, didžiulę ekspozicinę erdvę, buvusiame taksi parke, netoli nuo centro, su nemenku parkingu. Lietuvos meno kūrėjų asociacijai linkėčiau nepaleisti progos. Ten gali vykti įdomus gyvenimas su dideliu kiekiu žmonių.
Taigi vyksmas įvyko. Ar įvyko įvykis?
Pasitelkim Lietuvos architektų sąjungos pirmininkę Rūtą Leitanaitę, komentuojančia pirmąja premija pažymėtą ispanų “Arguivio architects” projektą; “Mano nuomone tai vienas stipriausių darbų ekspozicijoje. Konkursai architektus dažnai gundo “pasitaškyti” fantazija, sukurt ką nors tokio, kas realiai nelabai įgyvendinama [?LV]. Gal būtų galima priekaištauti, kad šis darbas nėra itin ikoniškas , nesukelia didelio “wow” efekto, bet atsižvelgiant į konkurso sąlygas ir į tai, ko Vilniuj reikia [?LV], jis yra labai geras viso to koliažas”.
Tuo ir baigiam?
Vertingiausią urbanistiniu požiūriu sostinės centro vietą su galimu tautinio pasididžiaavimo simboliu TAUTOS namais, atiduodame “koliažui”? Tai kur mes dar galėsime pasakyti visam pasauliui “wow”?
Ką tai reiškia “ko Vilniuj reikia”? Aišku, kad “wow”. Ir tiesa sakant mes jau patys turime ne vieną lietuvaitišką architektūrinį “wow”, gal ne tokiose reikšmingose vietose tik, paprasčiausiai neištransliuotą pasauliui…
O ką reiškia XXI amžiuje “realiai nelabai įgyvendinama”?
Žinot, kai aš dalyvavau ankstesniuose TAUTOS namų konkursuose, buvau sugalvojęs, kad sutemus virš jų pasirodys holografinis “VYTIS”. Jaunieji Lietuvos lazeristai paklausė manęs, kokio norėčiau-statiško ar šuoliuojančio? Kai nežinai, atrodo stebuklas – iš tiesų – tinkamų profesionalų darbas. Duok Dieve sugalvoti.
Jauna ir žavi mano pirmininke, Tu neturi teisės mažinti kartelės aukštį. Ir paskutinė pastaba. Kada architektūrinių konkursų žiūri sąstatas bus sudarytas vien iš architektų, kaip to reikalauja Tarptautinė architektų sąjunga, kada mes patys deleguosime į jas savo kūrybinius, ar teoretinius lyderius? Štai ir dabar Lietuvą atstovavo vos porą visuotinai gerbiamų kolegų, kūrėjų ir jau apšilusiu pedagoginėje ir teoretizavimo veikloje.
Pavieniui sunku atstovauti tarptautinėje žiūri, sudarytoje iš pakankamai autoritetingų architektų. Užsienietiški kolegos, taip pat kaip ir mes labai greitai išsiaiškina “who is who”, pajaučia mūsiškių “žiūristų architektūrinės erudicijos lygį. Tačiau toli gražu nejaučia mūsiškos aplinkos subtilybių.
Vienas dalykas kai tai jiems atskleidžia lygiavertis kūrybinis partneris ir kitas, kai tai daro konjunktūriniai architektūros valdininkai. Tai tęsiasi nuolatos ir pastoviai ir čia jau Tavo, pirmininke, prerogatyva.
Taigi konkursas.
Tiesiog nuostabiai nuteikia milžiniškas maketų stalas, kuri kažkuris šmaikštuolis- lankytojas pavadino “švedišku”. Iš tiesų-elegantiški vieno kasnio maketai, tik mes žinome, kaip jie atitinka visas “Michelino” žvaigždutes.
Šioje begalinėje ekspozicijoje praleidau tris pusdienius. Įdomiausias buvo paskutinis, kai po žiūri verdikto, buvo atskleistos visų dalyvių pavardės. Negirdėjau tokios praktikos. Matyt tai buvo sutarta.
Nubėgau pasitikrinti, ar eilinį roplį ant kalno aš teisingai priskyriau Zaha Hadid palikuonims. Deja. Palikuonis labai nuvylė.
Seksim, ar didžiosios Zaha palikuonys, “važiuos“ ant jos vardo, ar tai atsitiktinė nesekmė.
Po to sekė“ Sou Fujimoto architekts“ paieška. Jau žinodamas žiūri verdiktą, drąsiai keisčiau antrą vietą laimėjusius prancūzus , kurių projektas savo plano piešiniu truputi dvelkia naftalinu, ir kiek primena pusamžės skandinaviškos bažnyčios estetiką, tik ne stiklo, o aklinomis sienomis.[Beje jų parodytos galimos miesto apžvalgos kryptys, pateiktos genplaną apsukus 180 laipsnių.]
Sou Fujimoto pastatas labiau „efemeriškas“, tarsi plevenantis erdvėje, tačiau abu jie tokie tik vizualizacijose. Natūroje jie lygiai, kaip ir nugriautieji Profsąjungų rūmai „slėgs“ kalną, taip mažindami jo gamtinį poveikį miesto siluete, kuris deja, ir yra minimalus.
Šiaip jau ekspozicijoje galima buvo atskirti kelias vyraujančias tendencijas. Vienas iš jų jungė „amebinis“ planinis sprendimas, kai pastatas suskaidomas į kelis korpusus, stačiakampiais, lankstytais… Tokių buvo
keliolika iš viso pasaulio, kaip ir pirmos premijos laimėtojas.
Beje sutinku su žiūri sprendimu, nors patrauklus išskaidymas į atskirus tūrius suponuoja ir įvairias, galimai ir nesėkmingas, kompozicijas iš
įvairių regėjimo taškų.
Antroji pagal gausumą, kas gerokai manę nustebino, buvo „suvažiavimo rūmų“ estetinės koncepcijos darbai. Atsiprašau už palyginimą, tai mano Kremliaus suvažiavimo rūmų sindromas. Žinoma kilniau būtų šios grupės projektus lyginti su Partenonu, ar bent jau su daugiau nei pusamžio amerikietiško architektūrinio establišmento metro Edward Durell Stone kūriniais. Vienas iš tokių – trečios premijos laimėtojas mūsų grandas Rolandas Palekas su komanda. Kodėl žiūri iš tokios pačios estetinė koncepcijos išskyrė būtent šį darbą, galvoju, kad jis mažiausio antžeminio tūrio. Nustebino ir demonstratyvus pastato patraukimas nuo jau tarsi įaugusios į sąmonę meridianinės [A.Nasvyčio terminas] ašies su Lukiškių
aikšte.
Bandymas tai pagrįsti galima gilumine apžvalgos galimybe nuo pat Kalinausko gatvės į Neries dešinį krantą – graži, tačiau formali, grafinė įdėja. Vis tiek, optimaliausias dešiniojo kranto miesto vaizdas atsiskleis iš pastato prieigų, kaip buvo ir iki šiol. Tačiau plati žalioji juosta nuo pat Kalinausko gatvės, apjungdama Tauro kalną, Lukiškių aikštę ir net dešinį Neries krantą, atrodo patraukliai. Siūlant sprendimus, reikia pagrįsti pasirenkamus prioritetus, atsižvelgiant, kad urbanistinės miesto struktūros
kūrimas- ilgalaikis, komandinis darbas ir neigti, tai kuo mus įtikino ankstesni kolegos, nederėtų…
Iš tiesų, nesuprantu, kaip toks subtilus Rolandas, Stokholmo bibliotekos konkurse, elegantiškai įsirausęs į reljefą, sukūręs puikią Vilniaus Universiteto biblioteką, beje ją perkėlus į šį konkursą, būtų artimiausia
nugalėtojui, šį kartą nepajuto tereno traukos.
Na, o „SMAR Achitecture Studio“ iš Australijos, po laimėto konkurso „Mokslo saloje“ Kaune, pateikė dar vienus“ suvažiavimo rūmus“ su skaidriais vizualizuotais fasadais ir puikiu maketu, tarsi iš bakalaurinio
darbo, su permatomu stogu, tipiniu studentišku „fintu“, vis dar žavinčiu profesūrą, bet niekaip nesuprantu, kaip tai galėjo paveikti tokio lygio konkurso žiūri.
Nors šiaip jau pati žiūri ataskaita atrodo labai solidžiai ir „storai“. Trūksta tik vieno – vilnietiškumo.
Aplamai dauguma darbų, akcentavo vaizdų į miestą atskleidimą, tarsi pagrindinė funkcija būtų ne renginiai vykstantys pastate. To pasekoje, pagrindinės funkcinės erdvės, yra „įvilktos“ į stiklinį rūbą, visiškai nereikalinga esminiam vidaus vyksmui ir ženkliai pakeliančiam objekto kainą. Ženkliai. Pasiekti patrauklios miesto ekspozicijos, galima žymiai mažesniais, tiksliniai fokusuotais plyšiais ir specialiomis, apžvalgai skirtomis platformomis, į kurias patekti būtų galima nepriklausomai nuo vyksmo pastato viduje.
Kas dar buvo. Buvo keletas darbų, kai buvo sunku suprasti ar tai postmodernistinė ironija, ar …potencija.
Bet smagu. Buvo šveicarai, pasiūlę porą išdidintų „šale“.
Buvo rusai, jeigu nebūtų suskaidę bendrą tūrį pernelyg ryškiomis, funkciškai beprasmėmis linijomis, būtų gal artimiausiai mano puoselėtam kalno aukštinimui.
Buvo keli bandymai rekonstruoti esamą pastatą, bet nelabai sėkmingi, nors pagrindinės vestibiulinės erdvės, iš tiesų unikalios, gaila. Ją tikrai galima buvo išsaugoti su visais vitražais.
Kaip pastebėjote, nelindau į funkcinius sprendimus. Visi dalyviai dirbo pagal vienodą programą, todėl visi ją vienaip ar kitaip tenkino. Galų gale, tai dar ilgo projektavimo proceso klausimai. Proceso, kuriame, tikiuosi bus pakviesta bendradarbiauti ir kokia lietuviška firma.
Reziume: turim, ką turim. Nugriovėm buvusi pastatą – gerai. Gerai ne dėl to, kad nugriovėm charakteringą laikmečio architektūros objektą. Ne, tiesiog jis taip slėgė ir optiškai mažino kalną savo diktatorišku “majestozu“. Gerai pasirodėm organizuodami, neperdedant, milžinišką konkursą, už ką garbė Architektų sąjungai ir renginio kuratoriams R.Leitanaitei ir A.Sasnauskui. Sulaukėme daug ir neprastų dalyvių. Ateičiai žinokime, kad norint pritraukti realias pasaulines žvaigždes, prizinis fondas privalo būti bent du kartus didesnis, kokia bus ir reali realizuoto projekto kaina…
Be to dar reikia išmokti daryti šou. Juk tai buvo mkilžiniškas renginys, knygų ar paveikslų mugės lygio, vykstančio Litexpo.
Reikia pastovios reklamos, reikia kvalifikuotų gidų, reikia muzikos, kaip man tai tylaus klasikinio džiazo, reikia baro, naturalu, su nealkoholiniais gėrimais.[Joke]
Leonardas Vaitys
PS.: Žinia, galėjome dalyviams kelti sudėtingesnius architektūrinius uždavinius – sukurti paradoksą, kaip pavyzdžiui „Tete de Fance“ konkurse Paryžiuje buvo siūlyta „užbaigti Eliziejaus laukus taip, kad jie galėtų
tęstis“. Kaip jums tai? Gal nuo paradoksalaus uždavinio ir gali gimti architektūrinis „WOW“?
